Išmokime į nesėkmes reaguoti teisingu būdu

Jei barate save už padarytas klaidas ir nesate įpratę taikstytis su tuo, kad kartais kažkas gali nepasisekti, šis tekstas skirtas jums. Išsiaiškinkime, kodėl žmonės paprastai turi tokį griežtumą sau, kodėl tai nepadeda tapti geresniais ir kaip tai galima padaryti kitaip.

Kodėl mes vengiame klaidų

Pradėkime nuo pavyzdžio.

Įsivaizduokime, kad jūsų paprašė pristatyti naujiems kolegoms savo skyriaus savaitės darbo rezultatus. Bandėte išsižadėti, nes turite mažai viešojo kalbėjimo patirties, jūsų balsas kažkaip negerai skamba, o nešiojamasis kompiuteris turi blogą kamerą. Bet jūsų taip atkakliai paprašė, kad galiausiai vis tiek turėjote sutikti.

Atrodo, kad šiems žmonėms nesvarbu, kad nesate profesionalus kalbėtojas, antraip jie kreiptųsi į ką nors kitą. O tai reiškia, kad jums tai svarbu. Kodėl?

Tiesą sakant, tai galėjo būti ne pristatymas, o karaokės pasirodymas, badmintono žaidimas, pokalbis anglų kalba ir dar kas nors. Visos situacijos, kai nejaučiate savyje pakankamos kompetencijos, turi vieną bendrą bruožą – nesėkmės baimę. Tiksliau, turi gėdos ir kaltės perspektyvą. Vengdami šių nemalonių jausmų išvengiame dalykų, kuriuose galime suklysti.

Žmonės bijo ne pačių klaidų, o jų pasekmių.

Kartais tai netgi praverčia, kai kuriais atvejais klaidos kainuoja tikrai brangiai. Tačiau tokiais atvejais vargu ar nekompetentingas žmogus bus paprašytas pagalbos spręndžiant sudėtingą užduotį.. Visgi, baimę suklysti dažniausiai sukelia ne beiamė būti atleistu iš darbo, o sunkiai pakeliamos emocijos.

Iš kur auga kojos?

Daugelis iš mūsų užaugo turėdami didelių lūkesčių, lygindami save su kitais žmonėmis ir vertindami pagal kitų sukurtus standartus.

Padaryta gerai – gerai padaryta, padaryta blogai – būsite nubausti. Mokykloje mums vertindavo pažymiais, dėl kurių kartais būdavo baisu grįžti namo. O jei bendraklasių akivaizdoje nutikdavo kokia nors nesėkmė, jie piktybiškai juokdavosi, o paskui ilgai baksnodavo pirštais kikendami.

Galbūt jūsų praeityje viskas nebuvo taip niūru. Bet jei dabar skaudžiai graužiate save dėl klaidų, vadinasi, anksčiau neturėjote teisės į jas. Ir šį požiūrį į save perkėlėte į dabartį.

Asmuo, patyręs kaltę ar gėdą dėl klaidos, stengiasi, kad panašus įvykis nepasikartotų ateityje. Skatina save būti dėmesingesniu ir kompetentingesniu.

Tad kur čia slypi problema?

Gali atrodyti, kad jei esi griežtas sau, tai toks elgesys kažkaip prisideda prie profesionalumo ir apskritai asmenybės ugdymo. Taip sakys suaugusieji, auginantys vaiką per teigiamą ir neigiamą paskatinimus.

Tiesą sakant, nėra jokios praktinės prasmės barti vaikus už tai, ko jie negali padaryti, pavyzdžiui, pirmą kartą bandydami važiuoti dviračiu. Dažniausiai suaugusieji tiesiog neturi kantrybės. Tėvų verksmo metu vaikas mieliau nekęs dvirašio pedalų, nei taps „Tour de France“ nugalėtoju.

Taip, yra išimčių. Gerai žinomas pavyzdys yra Michaelo Jacksono gyvenimas, kurio tėvas buvo neįtikėtinai griežtas. Taip, iš sūnaus jis padarė popžvaigždę, bet ar užaugino laimingą žmogų?

Kaip tinkamai elgtis su klaidomis

Jei pavargote bijoti klaidų ir barti save už kiekvieną klaidingą poelgį, pasinaudokite šiomis rekomendacijomis.

Pirma rekomendacija

Nustokite būti savo priešu ir tapkite pagalbininku. Užuot engę save už klaidas, palaikykite save ir pradėkite mokytis iš patirties. Ir neskubėkite iš karto pulti racionalizuoti. Pirmiausia pagirkite save, kad išdrįsote pabandyti.

Grįžę į produktyvią būseną, ieškokite, kur kitą kartą nukreipti savo dėmesį, ką praktikuoti ir kur kreiptis pagalbos, jei jos reikia. Tada bus lengviau leisti sau išbandyti daugiau.

Antra rekomendacija

Elkitės su klaida taip, kaip elgtųsi mokslininkas po eksperimento. Tyrimuose neigiamas rezultatas yra toks pat reikšmingas kaip teigiamas. Įgyta patirtimi reikia tinkamai atsikratyti, o ne barti už tai, kad ši patirtis atsirado.

Metaforiškai kalbant, klaida gali būti suvokiama kaip kelio ženklas, įspėjantis apie nelygumus ar kelio remontą.

Trečia rekomendacija

Pagalvokite apie klaidą kaip skirtumą tarp laukiamo ir tikrojo rezultato. Realybei nesvarbu, ar jaučiate kaltę, ar ne. Sinchronizuotis su lūkesčiais padeda ne savikritika, o įgyta patirtis ir pasiruošimas.

Atlikite pratimą: užrašykite situaciją, kurioje buvo padaryta klaida ir perskirkite lapą į dvi dalis:

– Kas nepasiteisino.
Šiame stulpelyje pažymėkite, kas konkrečiai nepavyko jūsų atsakomybės srityje. Be fanatizmo. Svarbiausia užsirašyti hipotezes, kaip kitą kartą galima būtų pakeistis situaciją.

+ Kas atsitiko, kas pavyko.
Svarbu pastebėti šią dalį, siekiant išlaikyti objektyvumą. Kažką gero tikrai rasite.

Ketvirtas patarimas

Sutikite, kad kai kurių įgūdžių ugdymas užtrunka ilgai. Ir kelyje gali būti pakankamai klaidų, kartais, netgi tos pačios. Kad išmokti vaikščioti, atlikote daug bandymų. Dabar įsivaizduokite, kad kartą nukritę būtumėte sau pasakę: „Štai, aš niekam tikęs vaikščiotojas, nemoku ir nevaikščiosiu“.

Jūs nesate jūsų klaida. Jūs esate daugiau nei ji.