Gyvenime tikrai būna situacijų, kai galime sakyti, kad neturime laiko. Labai geras rodiklis, kad esame susikoncentravę ties darbais, šeimos reikalais tiek, kad nesiblaškome ties kitais dalykais, nes tikrai neturime niekam kitam laiko. Nejungiame Facebook, nepradedame pokalbių su draugais, nes esame pilnai užimti tuo, ką darome, kiekviena sekundė suskaičiuota ir įvertinta, kaip ją produktyviau panaudoti. Juk būna, kad žmonės tam tikrais etapais miega po 4 valandas, kai yra labai apkrauti, kad ne darbo metu jų nuolat ieško darbdavys, šaukia padirbėti. Kartais tokie etapai gali tęstis ištisus metus, dėl ko žmogus yra nuolatinėje įtampoje. Šeimos rūpesčiai, darbas užvaldo jo visą laiką ir atrodo, kad nėra išeities, nėra laiko niekam kitam, poilsiui, pomėgiams, laiko sustoti, pakeisti aplinką, pamąstyti, pasikonsultuoti su kuo nors kaip galima sumaniau sutvarkyti savo gyvenimą, kad būtų daugiau balanso, daugiau laimės, daugiau sveikatos.

Kartais žmonės būna praradę viltį, galvoja, kad „traukinys jau nuvažiavo“ ar kad tas svajonių gyvenimas kažkam kitam, tik ne jiems, todėl net negalvoja ko nori iš gyvenimo arba veja tas mintis, mano, kad tai neturi prasmės ir viskas vis tiek liks kaip yra. Bet jei paklaustume tokių žmonių, jie pasakytų ko norėtų iš gyvenimo, nors gali ir netikėti, kad įmanoma tai turėti. Jei žmogus gali įvardinti savo baimes, tai jau galimi tokie abstraktūs norų variantai – jis nori atsikratyti šių baimių arba kad jos nebūtų kliūtis siekti svajonių, arba jis nori leisti toms baimėms būti, kad apsaugotų jį nuo baimę keliančios veiklos. Taigi žmonės, net ir tie, kurie nelinkę svajoti, nusivylę ar nepasitikintys, geriau pagalvoję randa atsakymą, ko jie norėtų, bet kartais tam atsakymui trūksta detalumo, aiškumo. Tai viena iš priežasčių, kodėl neišeina pajudėti į priekį.

Vertybės būna įvairios – egzistuoja šviesioji ir priešinga jai vertybių skalės pusė. Vertybės taip pat keičiasi su amžiumi, žiniomis, patirtimi, ...